Comments (0)

By admin, 2011 gruodžio 27 22:04

Visus metus puoselėtą pažadą, kad Žeimelio bendruomenės centro senjorai prieš Šv. Kalėdas apsilankys Žeimelio vidurinėje mokykloje ir parneš pradinukams džiugią šventę įvykdė gruodžio 16 dieną.

Minėtą dieną būrelis senjorų nuo pat ryto tiesė baltą staltiesę ir dengė parodomąjį Kūčių vakaro stalą ir vis skaičiavo, kad būtų 12 populiariausių senovinių patiekalų.

Įdomiausia visiems vaikams buvo paragauti  aguonų pieno.

Kūdikėlio  gimimo istoriją priminė iš molio nulipdyta prakartėlė, kurią sukūrė senjorės Elenos Vaznienės  dukra prieš keletą metų.

Apie didžiųjų žiemos švenčių papročius  mokinukams ir jų mokytojams išsamiai papasakojo šventinės idėjos sumanytoja senjorų vadė Vida Paliliūnienė.

Šventėje moloniai sutiko dalvauti ir Žeimelio klebonas Vaidas Mikalčius. Vaikai drąsiai uždavinėjo rūpimus klausimus.

O kokia gi šventė be dovanų! Senjorų vardu dovanėles (kūčiukus) įteikė 5 klasių atstovams Kalėdų senelio patikėtinė.

Saldžias dovanėles pradinukai gavo ir iš klebono.

Baigiantis pažintinei šventei, mokytoja Onutė Grigaliūnienė  apsidžiaugė: „Nuo šiandien mokykloje dar viena tradicija“.

Zita Čeponienė.

Comments (0)

By admin, 2011 spalio 25 21:48

Spalio 14 dieną Žeimelio miestelyje vyko turgelis  „Rudenėlio šventė“. Šis renginys ypač laukiamas Žeimelio mokyklos mokinių. Tad jų gausus dalyvavimas šventėje visada tampa tikra puošmena. Ir  visiškai nesvarbu, kiek kurio mamytė plušėjo prie vaikiškos prekės paruošimo, visiškai nesvarbu kiek pats prisidėjai, svarbu yra tai, kad paruoštas gaminys buvo pagamintas su dviguba meilė ir jį  nupirko ne kas kitas, o tavo paties klasiokai, vyresni draugai, ar senelis bei močiutė… Žinoma, vaikai į šventę atsinešė parodyti kas jiems svarbiausia, o svarbiausia kas švelnu ir gyva – balandžiai, triušiukai. Taip pat „Rudenėlio šventėje“ netrūko sūrių, bulvių, moliūgų, obuolių, grūdų ir kitokių stalo ir lauko gėrybių. Jomis pasirūpino vietos bendruomenė, Žeimelio žemės ūkio mokyklos mokiniai.

Žeimelio bendruomenės centras nuoširdžiai dėkoja Stanislovui Zuokui už trankią polkutę,  Žeimelio žemės ūkio bendrovės pirmininkui Kazimierui Ščeponui už  suteiktą pastogę, juk tos dienos  rytas aušo žvarbokas, o diena nuo laimingų šypsenų tapo karšta ir puiki.

Žeimelio bendruomenės pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.

Comments (0)

By admin, 2011 birželio 29 22:41

Birželio 23-oji viena iš mistiškiausių dienų metuose. Tai diena, kuri nepalieka abejingo nei senolio nei jaunimo. Ta diena iš praeities ataidi persipynusi pagonybės ir krikščionybės  burtais, mitais, padavimais, žaidimais… Kiekvienas tos dienos dalyvis tiki ir nori tikėti prisilietimu prie žemės, jos teikiama viltimi į derlių, augmeniją, vandenį ir ugnį… Smagu tą dieną minėti ir Jono vardadienį. Jonas – vienas iš seniausių lietuvių vardų, tai kodėl gi jį neapipinti ąžuolo vainiku.

Žeimelio bendruomenės centras birželio 23 dieną organizavo Joninių šventę. Jos metu Jonai ir Janinos buvo įvesti per simbolinius vartus, tarsi iš praeities atnešdami senolių dvasią. O kur dvasios – ten ir ragana. Šį kartą pastaroji nebuvo labai piktai nusiteikusi. Ji buvo geranoriška ir labai mylėjo vaikus, nes jiems dovanojo po burbulų saują. Šalia raganos šventę vesti padėjo atsistojęs velnio neštas ir pamestas jaunikaitis. Šventės dalyviai, palinkėję vieni kitiems ilgiausių metų,  uždegė deglą, kaip ženklą šventės pradžiai. Deglas buvo įteiktas vyriausiai Janinai, kuri užsidegė savo  liepsnelę. Vėliau deglas buvo perduodamas iš Janinos kitiems Jonams, kurie įžiebė savo simbolines šviesas. Galiausiai, aukštai virš Vienybės aikštės sužibo šventės aukuras. Šventė prasidėjo… Buvo šokama, dainuojama, žaidžiama, o pritemus, geroji ragana pakvietė šventės dalyvius po ąžuolu į savo buveinę išsiburti laimės. Tą dieną tikinčiųjų laimę netrūko… Netrūko ieškotojų ir vidurnaktį pražydusio paparčio žiedo. Gera nuotaika žeimeliečius lydėjo iki pat paryčių.

Žeimelio bendruomenės centro taryba norėtų padėkoti visiems prisidėjusiems prie šventės organizavimo, tai: Žeimelio seniūnijai, Žeimelio girininkijos darbuotojams, Žeimelio kultūros darbuotojams ir, žinoma, patiems sau už tai, kad esame neabejingi šiandienos renginiams ir protėvių dvasiai.

Žeimelio bendruomenės centro pirmininkas Kęstutis Valentinavičius.

Comments (0)

By admin, 2011 birželio 29 11:03

Taip vadinosi Žeimelio vidurinės mokyklos 6 – 11 klasių savaitės trukmės vaikų vasaros poilsio stovykla, kurią finansavo Agentūros – Visos Lietuvos vaikai Pakruojo labdaros ir paramos fondas.

Stovyklą pavadinome ,,Menų malūnas“ todėl, kad joje dalyvavo 15 vaikų, neabejingų dailei ir scenos menui.

Jaunieji dailininkai įvairiomis piešimo technikomis piešė Pakruojo vaizdus, kūrybingai išmargino drabužių pakabas, miesto centre surengė akciją ,,Padovanok gėlę Pakruojui‘‘, kurią labai šauniai įvertino joje dalyvavę pakruojiečiai.

Scenos mėgėjai sukūrė stovyklos dainą, parengė jumoristinį vaizdelį, organizavo beždžioniukų diskoteką, šauniausio moksleivio konkursą.

Neišdildomų įspūdžių paliko ekskursija po Pakruojo dvarą, už kurią esame dėkingi VŠĮ Pakruojo poilsio ir turizmo centro direktoriui Valdui Kanišauskui.

Būdamos ir dirbdamos kartu su vaikais įsitikinome, kad čia mokiniai ne tik lavino savo kūrybinius įgūdžius, bet ir mokėsi bendrauti, geriau pažinti save ir kitus, įsiklausyti į kito nuomonę, pajusti darbo džiaugsmą ir pasitikėjimą savo jėgomis.

Ne veltui, apibendrinant stovyklos rezultatus, vaikai rašė: ,,Norėčiau pakartoti stovyklos įspūdžius‘‘, ,,Dėkojame už puikiai praleistą laiką‘‘ ir t.t. Dalis vaikų norėjo, kad stovykla tęstusi kuo ilgiau.

Už puikiai praleistą laiką, dovanas nuoširdžiai dėkojame Agentūros – Visos Lietuvos vaikai Pakruojo labdaros ir paramos fondui. Džiaugiamės, kad yra žmonių, kurie neabejingi vaikų kryptingam ir kūrybingam užimtumui bei veiklai.

Visi tariame NUOŠIRDŲ AČIŪ ir tikimės tokio pat gražaus ir glaudaus bendravimo ir bendradarbiavimo ateityje.

Stovyklos ,,Menų malūnas‘‘ vadovės Raimonda Gasperavičienė ir Inga Strižigauskienė.

Comments (0)

By admin, 2011 birželio 21 09:00

Šį birželį septyniasdešimtą kartą atvertėme vieną iš juodžiausių Lietuvos istorijos puslapių. Birželio 14-oji – pirmųjų tremčių diena. Prasidėjo nežmoniškai sunki lietuvių tautos odisėja. Ją rašė mūsų inteligentai, ūkininkai, gamyklų ir įmonių vadovai, menininkai ir kt. Užsibrėžta buvo sunaikinti tautos žiedą, sovietizuoti ne tik Lietuvą, bet ir kitas Pabaltijo šalis. Norėta nuraminti nepasitenkinimo okupacija nuotaikas ir įvaryti baimę. Lietuva padalinta: vienoje pusėje vykdantieji valdžios užmojus, perduotus iš Maskvos, kitoje – išvežtieji. Jie kaip medžiai buvo rauti išrauti iš Tėvynės ir pasmerkti kentėti Sibiro šalčius. Per pirmąsias savaites prie Baikalo ir kitose apgyvendinti numatytose vietose žuvo pusė išvestųjų.

Žeimelio šitą nelaimė irgi neaplenkė. Į nelaimingųjų sąrašą pakliuvo mokyklos direktorius Balys Nainys. Mokytojo šviesus paveikslas ir šiandien tebėra gyvas moksleivių širdyse. Jo auklėtiniai, ruošiantis B. Nainio gimimo šimtmečiui paminėti, pasakojo, kaip ir ko mokė mokytojas. Jo vadovaujama mokykla stengėsi skiepyti dorą, meilę žmogui, ugdė krikščioniškas tiesas. Mokytojo pasėta gėrio sėkla rado atgarsį moksleivių sidruose. Deja,  B. Nainys, išvežtas kartu su trimis mažamečiais vaikais ir žmona, nebegrįžo – neaiškiomis aplinkybėmis mirė tremtyje. Vaikai su motina grįžo, praėję Sibiro kančias ir pažeminimą.

Kitas mūsų miestelio šviesuolis – pastorius E. Lejeris. Tikėdamas valdžios humaniškumu, parašė prašymą, kad būtų leidžiamas religinės apeigos bažnyčioje. Už tai jis buvo suimtas ir ištremtas. Latvių kapinėse jam pastatytas atminimo paminklas menamai kapo vietai pažymėti. Tikinčiųjų atmintyje liko jų pastorius kaip žmogus, organizavęs kultūrinius miestelio renginius ir labdarą.

Vėlesni išvežimai atplėšė nemažą Lietuvos dalį. Tai buvo didelių netekčių ir sukrėtimų metai. Apie įvykius tų dienų liudininkai negali kalbėti be ašarų akyse. Nelengvai prakalbinami ir grįžusieji iš nežmoniškų gyvenimo sąlygų.

Gedulo ir vilties dienos minėjime kalbėjusieji: Per. Razgus „Žiemgalos“ muziejaus direktorius, K. Valentinavičius, Žeimelio bendruomenės pirmininkas, ir šių eilučių autorė pabrėžė, kad lietuvių tauta išliko dėl to, kad geriausioji jos dalis išlaikė savyje vertybes, kurios buvo įaugę į ją: sąžiningumą, pagarbą žmogui, pagalba silpniesiems, meilę savo Tėvynei, gimtosioms vietoms.

Minėjimo rengėjai labai apsidžiaugė, kad susirinkusiųjų tarpe buvo ne tik mergaitės deklamavusios eiles, bet ir šiaip jauni žmonės. Ačiū jiems.

Dalyvavusieji, sulaikę kvapą, žiūrėjo filmus „Birželio ledas“ ir „Vaikai tremtyje“. Vaizdai priminė žmoniškąją kančią, tylų pasipriešinimą sugyvulėjusių žmonių siautėjimui. Žmogų sunaikinti galima, bet nugalėti – ne, – tokia išvada peršasi, stebint filmus, žiūrint į įspūdingai sukrautą atminimo žvakučių aukurą.

R. Railienė.